mintys lėtai

pasiilgau tavęs privačiai, laužo šviesoj ir nakties vėsoj bei tyloj
kaip norisi pasėdėti tik dviese, perdaug nekalbėti ir negalvoti
tik jausti tave, jausti gamtą ir meilę, bei plakimą mūsų širdžių

kažkur tylumoj gal atrastumėm vėlei, kas jungė mudu abu
kažkur tamsumoj gal išvytumėm aušrą, kuri mus įkvėpė eiti kartu
kažkur naktyje te pradingsta buitis ir kasdieniai sunkumai
kažkur liepsnoje tegu sudega baimės, abejonės ar nesupratimai
ir gal po tylos lig aušros pasisemsim jėgų iš gamtos
ir gal po bendrystės nakties pasisemsim tikėjimo, saulės šviesos

ir širdis ir jausmai taip dažnai paskęsta dienų eigoje
ir bėgam ir lekiam, ir kuriam ir darom tik kartais netekę jėgų
mes besusitinkam,
o norisi kartais sustoti ir susirasti, tą artimą žvilgsnį
ir mylinčias lūpas...
švelniai apkabinti ir tarti myliu
kad jaustum to paties ritmo plakimą, kad jaustum tikėjimą, meilę ir begalinį švelnumą
kad galėtum bet kada prisiminti, bet kada apkabinti, bet kada pasigrobti iš kito pasaulio
esu tiktai tau sukurta, esu dėl tavęs, tavyje, su tavim
ir net jei netektum manęs netikėtai, noriu, kad visad žinotum
mano širdis plaka tau, mano mintys skirtos tik tau

bangos mus muša į krantą kartais, o kartais ramiai užliūliuoja, gyvenimas mūsų kaip jūra,
jis begalinis, su potyvyniais ir atoslūgiais, audringas ir ramus,
šiesus ir tamsus, saulėtas ir niūrus, o sustabdomas tik šalčio ir ledo...