Augdami daug dalykų išbandom savo oda ir kūnu. Čia šaltis, šiluma, lietus ir sniegas, žemė, purvas, balos ir dar daug liečiamų, jaučiamų ir ragaujamų dalykėlių.
Kiek ilgai gali augti didžiulė eglė kieme ir būti neįlipta, kai tau 3 metai? - tik atšilo orai ir trimetis berniukėlis jau įsilipęs iki pusės dairosi aplink, šakos minkštos ir tvirtos, o mama tuo metu tik atsargiai žvelgia, vertina galimas kritimo pasekmes ir tyliai džiaugiasi naujai atrastais sugebėjimais.
Kiek ilgai gali tyrinėti apverstą tėčio dviratį, neįkišęs pirštukų tarp aštraus stabdžių disko ir žvaigždučių? - 10 - 15 minučių ir smalsus pirštelis (kokiu būdu tai nykštys) jau stipriai įpjautas, atvira ir gili žaizda bei karčios ašaros, kurias tenka džiovinti pripažįstant, jog ir dviratis turi pavojingų besisukančių detalių. Dar kelios dienos su apvyniotu piršteliu primins, kad prie žvaigždutės geriau nelįsti, o ir kitiems būtina pasakyti kokia skaudi ta patirtis.
Kiek ilgai galima žaisti su varžteliais ir jų nepraryti, nors jau žinoma, kad valgom tik maistą? - ašaros ir išgąstis, bei istorija apie varžtelį, greičiausiai apvalią veržlę, kuri įkrito į burnytę pasiekia mamos ausis gan greitai, tačiau dar ilgai teks laukti iš pilvelio išeinančio varžtelio ir tartis, kad mes valgom tik maistą.
Juk taip sunku žiūrėti į raudantį ir užsigavusį vaiką, o stiprus saugojimo instinktas nori neleisti jam bandyti, pavojingus suaugusiojo akimis, dalykus, tačiau kaip kitaip įgauti patirties, kaip suprasti, kas yra karštas, o kas šaltas daiktas, jo nepalietus, kaip suprasti skausmą, jei negali užsigauti, kaip pamatyti tėvų stiprybę ir meilę, jei ne per skausmą? Atradimo džiaugsmas ir skausmas viename nesibaigiančiame gyvenimo virsme...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą